[gratefulkaterine]

Esu inžinierius. Ne, ne tas, kuris su kaklaraiščiu sėdi ofise ir sprendžia kryžiažodžius. Aš – lauko inžinierius. Mano biuras – tai statybvietės, miškai, kartais net pelkės. Aš projektuoju ir prižiūriu vandentiekio sistemas. Tai reiškia, kad didžiąją laiko dalį praleidžiu vienas, po atviru dangumi, su planšete ir kavos termusu. Žmonės dažnai sako: „Ar tau ne nuobodu?“. O aš atsakau: „Nuobodu? Ne. Tai vienintelis laikas, kai galiu pagalvoti apie tai, kas man iš tiesų svarbu“. Bet yra vienas „bet“. Kai grįžtu namo po dešimties valandų lauke, mano smegenys būna tarsi išsikrovusios. Aš negaliu skaityti knygų, negaliu žiūrėti filmų. Man reikia kažko dinamiško, kažko, kas įtrauktų, bet nereikalautų didžiulio intelektualinio krūvio. Taip aš prieš pusmetį atradau „Vavada“.

Mano istorija nėra apie tai, kaip aš vieną vakarą laimėjau tūkstančius ir nusipirkau automobilį. Ne. Mano istorija yra apie vakarą, kai už lango pliaupė lietus, o aš sėdėjau savo namelyje, prie krosnies, ir bandžiau atsipalaiduoti. Puodelis mėtų arbatos, vilnonių kojinių pora ir jausmas, kad šiandien nereikia niekur skubėti. Aš jau buvau užsiregistravęs „Vavada“ prieš keletą savaičių, bet niekad rimtai nežiūrėjau. Maniau, kad tai tik dar vienas triukas, dar vienas būdas išvilioti pinigus. Bet tą vakarą man tiesiog buvo nuobodu. Ne tas nuobodulys, kai norisi miego, o tas, kai norisi kažko naujo.

Aš atsidariau svetainę. Pradėjau nuo paprasčiausių stalo žaidimų. Ne, ne pokerio – per daug sudėtinga. Aš pasirinkau paprastus „blackjack“ variantus. Žinai, kai reikia tik nuspręsti: dar viena korta ar gana? Tai buvo tarsi meditacija. Aš nebandžiau laimėti didelių sumų. Aš tiesiog stebėjau, kaip korta krenta, kaip keičiasi skaičiai. Pirmas vakaras buvo ramus. Aš net nepastebėjau, kaip prabėgo dvi valandos. O svarbiausia – aš nieko nepralaimėjau. Laimėjau šiek tiek, bet tai buvo ne pinigų klausimas. Tai buvo jausmas, kad aš kontroliuoju procesą. Kad aš galiu sustoti bet kada.

Kitą vakarą aš grįžau pavargęs. Darbas buvo sunkus – teko tempti vamzdžius per purvyną. Mano nugara skaudėjo, o rankos buvo šaltos. Aš pagalvojau: „Gal šiandien nieko nebus?“. Bet tada prisiminiau tą ramų vakarą. Atsisėdau, pasidariau dar vieną arbatos ir vėl atsidariau „Vavada“. Šįkart nusprendžiau išbandyti kažką kito. Radau žaidimą su mažais statymais, bet su įdomia grafika. Jis buvo paprastas, bet spalvingas. Ir tada įvyko kažkas netikėto. Aš pradėjau laimėti. Ne didelius prizus, o mažus, bet dažnus. Kiekvieną kartą, kai žaidimas sustodavo ir pasirodydavo laimėjimo indikatorius, aš jausdavau tą patį malonų jaudulį. Tai buvo tarsi maža pergalė po sunkios dienos. Aš žinojau, kad galiu sustoti, bet man patiko tas jausmas. Ir tada aš prisiminiau, kad prieš kelias dienas skaičiau apie kažkokį kodą. Ne, ne apie slaptą žodį, o apie vieną iš tų akcijų, kurias siūlo „Vavada“. Aš paieškojau internete ir radau vavada bonus code. Įvedžiau jį vos per kelias sekundes, ir mano sąskaitoje atsirado papildomų lėšų. Nereikėjo jokių sudėtingų veiksmų, jokių ilgų laukimų. Tiesiog spustelėjau ir gavau. Tai buvo geras jausmas – tarsi būtum gavęs dovaną be jokios priežasties.

Tą vakarą aš praleidau gal tris valandas. Laimėjau keliasdešimt eurų, bet svarbiausia – aš visiškai atsipalaidavau. Aš nustojau galvoti apie darbą, apie vamzdžius, apie purvą. Aš galvojau tik apie tą akimirką. Po to aš pradėjau žaisti reguliariau, bet ne kasdien. Tik tada, kai jaučiu, kad man to reikia. Kai grįžtu pavargęs, kai noriu pakeisti mintis. Aš neturiu jokios sistemos, jokios strategijos. Aš tiesiog žaidžiu dėl malonumo. Ir žinai ką? Aš laimėjau daugiau, nei pralaimėjau. Bet, kaip sakiau, tai ne apie pinigus. Tai apie tą laisvę, kai gali valdyti savo emocijas. Aš nustojau bijoti pralaimėjimo. Aš supratau, kad tai tik žaidimas, ir kad aš galiu sustoti bet kada. Ir kai aš sustoju, aš jaučiuosi geriau nei prieš pradėdamas.

Dabar aš dažnai pagalvoju apie tą lietingą vakarą. Jei ne jis, aš galbūt niekada nebūčiau atradęs šito būdo atsipalaiduoti. Aš vis dar dirbu lauke, vis dar tampau tuos vamzdžius. Bet dabar aš žinau, kad po darbo manęs laukia kažkas kita. Ne tik sofa ir televizorius, o galimybė išbandyti save, pažiūrėti, kaip sekasi. Ir taip, aš vis dar naudoju tuos kodus. Jie yra tarsi mažos staigmenos, kurios primena, kad gyvenime yra vietos ir paprastiems džiaugsmams. Mano draugai kartais juokiasi, kad aš per daug rimtai žiūriu į „Vavada“. Bet aš atsakau: „Ne, aš žiūriu lengvai. Būtent todėl man ir sekasi“. Aš neturiu jokių ritualų, jokių specialių dienų. Aš tiesiog žinau, kad kai ateina laikas, aš atidarau svetainę, pasiimu savo „vavada bonus code“ ir pradedu žaisti. Ir kiekvieną kartą tai yra nauja istorija.

Štai tokia mano patirtis. Ji nėra herojiška, bet ji yra tikra. Tai istorija apie tai, kaip paprastas inžinierius iš mažo miestelio rado būdą atsipalaiduoti po sunkios dienos. Ir aš rekomenduočiau visiems, kurie jaučiasi pavargę ar pervargę, pabandyti tą patį. Ne, ne dėl pinigų. Dėl to jausmo, kad tu gali valdyti savo laiką, savo emocijas ir savo laimę. Ir jei tau pasiseks, tu galbūt net uždirbsi kelis eurus. Bet net jei ir ne, tu vis tiek laimėsi – laimėsi ramybę.

[Автор]

Сообщения